Lapkričio 17-ąją netekome miškininkystės mokslo veterano, visuomenininko, Akademinio skautų sąjūdžio bene vyriausio nario Lietuvoje dr. Algirdo Končiaus (1915 06 06 - 2006 11 17), be kurio sunku, o gal ir neįmanoma, įsivaizduoti pastarųjų penkerių ar šešerių Mokslo Lietuvos redakcijos veiklos metų. Kai rašoma apie žmogų atsisveikinant, įprasta dėstyti jo gyvenimo faktus, priminti svarbiausius jo profesinės, mokslinės ir visuomeninės veiklos įvykius. Ko gero, to labiausiai reikia ir skaitytojui, tačiau dėstyti biografines tiesas apie Algirdą Končių bent kol kas, šią dar vis geliančią sukrėtimo akimirką, negalime, nes atrodytų, kad pasirenkame paprasčiausią ir mažiausiai pastangų reikalaujantį kelią.

Algirdas Končius buvo ta mūsų bendro kūrybinio gyvenimo dalis, kurios niekas nepakeis. Buvo mūsų draugas, bičiulis ir bendramintis, mokėjęs pasidžiaugti viena kita mūsų darbo sėkme, palaikyti, kai būdavome nesuprasti. Pasaulis ne toks geranoriškas ir atlapaširdis, kaip norėtųsi, žvirbliu išskridęs spausdintas žodis kartais atbaubdavo įtūžusiu jaučiu, o tada ir nusvirdavo rankos. Užtat kokia paguoda būdavo į redakciją, kaip į savo dvasios namus, užėjusio Algirdo Končiaus žodžiai: ‘Vakar perskaičiau visą laikraščio numerį. Radau daug mane dominančių ir jaudinančių dalykų, daug savo buvusių ir esamų pažįstamų minčių. Perskaitęs visą naktį negalėjau užmigti - galvojau…˙

Negalėjo užmigti, nes laikraštį skaitė ne akimis, bet širdimi. Daugelis straipsnių, kurie kitam praslysdavo pro akis, šį toli gražu nebejauną žmogų versdavo mąstyti, mintimis bendrauti su gerais pažįstamais ar tik atsitiktinai jo gyvenimo kelyje stabtelėjusiais žmonėmis. Svarbiausia, kad tie žmonės Algirdui Končiui buvo įdomūs, reikšmingi, dažniausiai apie kiekvieną jis pats mums galėdavo papasakoti įdomiausių nutikimų, nes buvo stebėtinai pastabus žmogus ir įdomus pasakotojas. Tik, ar visados turėjo pakankamai sau lygių klausytojų?.. Lygių ne gyvenimiškąja patirtimi ar erudicija - tai vargu ar būtų įmanoma, bet tokiu pat dėmesiu pašnekovui, gebėjimu išgirsti tai, kas svarbu, esminga ir ko, galimas dalykas, niekur daugiau negalėtume išgirsti.

Nekyla nė menkiausios abejonės, kad Algirdas Končius jaunystėje ir brandžiame amžiuje per akis turėjo tokių draugų, bičiulių ir puikių pašnekovų. Metams bėgant, jų likdavo vis mažiau, Algirdas Končius jautėsi ilgaamžiu. Pagaliau pastaraisiais metais judėjimo laisvę, vadinasi, ir galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis, A. Končiui varžė pašlijusi sveikata. Mažiau užsukdavo ir į redakciją. Mes jo labai pasigesdavome.

Prieš tai užbėgdavo, kaip pats sakydavo, minutei kitai eidamas pro šalį J. Basanavičiaus gatve. Jam rūpėdavo persimesti žodžiu ar keliais, tiesiog pasiteirauti, kaip mums sekasi. Iš pradžių jausdavosi nejaukiai, kaip bet kuris delikatus žmogus, kuriam atrodo, kad jis lyg ir trukdo užsiėmusiems žmonėms. Pasisveikino, mato, kad visi dirba, tad jau bėgsiąs. Bent kelis kartus atkakliau paprašytas vis dėlto prisėsdavo - minutėlei. Bet ta minutėlė virsdavo valanda, ar keliomis. Gerdavome arbatą, o kalbos A. Končiui niekados nepristigdavo. Jo svarbiausia tema buvo tėvo fizikos profesoriaus Igno Končiaus (1886-1975 m.) gyvenimas, veikla, o aplink tėvą sukdavosi ir daugybė kitų asmenų bei gyvenimo reiškinių. Visa tai Algirdo Končiaus atmintyje ir apmąstymuose įgydavo ypatingą autentišką vertę. Pagaliau ir paties Igno Končiaus asmenybė sūnaus pasakojimuose yra tokia gyva, nenusaldinta ir dramatiška, kaip ir visas XX amžius, per kurį jam teko ne šiaip žingsniuoti, bet dalyvauti labai svarbiuose įvykiuose, net istorijos kataklizmuose. Ignui Končiui teko išgyventi du pasaulinius karus ir jų padarinius - su savo šeima ir jos netekus. Ne kartą ir ne du ragavo pabėgėlio duonos. Nedaug trūko, kad Červenės aukų sąraše būtų atsiradusi ir profesoriaus Igno Končiaus pavardė - išgelbėjo beveik stebuklas. Sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse beveik visada rasdavo būdų ir kitiems padėti. O kiek nuveikta mokant, ugdant ir lavinant jaunąją kartą… Ištisa epocha lietuvių tautos gyvenime.

Profesoriaus sūnui Algirdui Končiui atrodė labai svarbu, jog visa gyvenimiškoji ir istorijos patirtis nenugrimztų į užmarštį. Tad jis darė viską, kad ta tautos atmintis būtų tvari ir išliktų kaip didis tautos užgyventas turtas. Padarė visa, ką galėjo, ir dar daugiau, kad tėvo darbai ir siekiai būtų išspausdinti žinomi, žmonėms suprantami ir vertinami. Per tėvo darbus Algirdas Končius siekė parodyti ir visos tautos šviesiausių žmonių pastangas, siekius, suvokė būtinybę mums priartinti tą istorijos dvelksmą, kuris kai kam jau atrodo gūdi praeitis - nelabai įdomi, neverta prisiminti. A. Končius manė priešingai. Kaip tikrą inteligentą ir labai talpios širdies žmogų jį jaudino visa, kas tikra ir eina iš pačių tautos gelmių. Štai toms tikrosioms vertybėms jis buvo labai pagavus, mokėdavo ir kitus užkrėsti.

Prisimenu gal net kelis kartus jo pasakotą vaizdą iš 1918-ųjų. Ne pats Algirdas Končius buvo liudininkas, nes jam tebuvo treji, bet kažkuris jo giminaičių, pavardę reikėtų pasitikslinti. Prie savanorių šaukimo punkto, kažkur Žemaitijoje, būriuojasi grupelė kaimiečių žemaičių, šnekučiuojasi. Netoliese stoviniuoja iš kitų vargingumu išsiskiriantis žmogelis, vos ne pančiu persijuosęs, su tarbele rankose, kurioje tikriausiai yra lašinių bryzelis ir duonos gabalas. ‘Kas esi, kur išsiruošei?˙ - buvo paklaustas. ‘Atėjau tėvynės ginti˙, - atsako oriai.

Matau, kaip Algirdas pasakodamas nenulaiko ašarų, nes mato daugiau, negu kitas klausydamasis gali pamatyti. Visą gyvenimą tas žemaitis arė ir sėjo žemę, gal niekada nebuvo nukakęs toliau savo parapijos, apie tėvynę jokioje mokykloje jam niekas nepasakojo, nes vargiai jis buvo tokią lankęs. O ir caro mokyklose ne apie Lietuvą ir Žemaitiją būtų girdėjęs, bet apie visai kitą tėvynę. Savoji buvo iš tautos atimta, stropiai trinama iš atminties. Bet užtenka pūstelėti gaivesniam vėjui ir šiam didesnių mokslų nekrimtusiam žemaičiui reikia tėvynės, jis pasiryžęs ginti savo valstybę, nors šios istorija skaičiuojama dar tik dienomis, net ne mėnesiais.

Algirdui Končiui tas žemaitis žmogelis yra gražiausias pavyzdys, koks turi būti gimtojo krašto žmogus. Jis ir yra žemaičių ir Lietuvos simbolis, atvira širdimi einantis ne gauti, bet duoti Tėvynei. Pats Algirdas jautė didžiulę atsakomybę savo kraštui ir šaliai, nors niekada tiesmukai apie tai nekalbėjo. Ta atsakomybe buvo persmelktos jo gyvenimo nuostatos. Pamenu, kalbėjome apie tarpukario laikinąją sostinę Kauną. A. Končius dalijosi prisiminimais, savo akimis matytais vaizdais. Spalvingos smulkmenos ypač jaudino klausytojus ir patį pasakotoją, o tarp daugelio kitų įdomių dalykų, prisimenu vieną tokį.

Vaikščiodami po miestą kauniečiai dažnai mūvėdavo kaliošais, o ateidami į svečius tuos kaliošus nusiaudavo ir palikdavo prieškambaryje. Kad išeidami nesupainiotų kam kurie kaliošai priklauso, dažnai savuosius pažymėdavo inicialais ar kitais ženklais. Ne išimtis būdavo ir karininkai. Tai štai dėl tų karininkų kartą redakcijoje kilo didelė diskusija su mūsų bičiuliu A. Končiumi. Paprastai prieš spausdindami tekstus, juos parodydavome A. Končiui, kaip ir bet kuriam kitam autoriui ar kalbinamajam asmeniui. Su A. Končiumi tie, jau parašytų tekstų, nagrinėjimai kartais virsdavo ištisomis diskusijomis. Vėliau praturtėdavo ir tekstai, nes galėdavome juos papildyti naujais faktais bei pastabomis.

Po vieno iš tokių rašinių aptarimo atsisveikinome su A. Končiumi, bet kitą rytą jis skambina ir sako negalėjęs ramiai miegoti dėl tų kaliošų. Jį jaudino ta vieta, kur rašėme, kad ir karininkai kartais avėdavę kaliošus. Mat dalis Kauno šaligatvių buvo mediniai, o smarkiau palijus po medinėmis šaligatvių lentomis žliugsėdavo vanduo. Todėl, norint nesušlapti batų, neapsitaškyti kelnių, tekdavo avėti kaliošus. Vis dėlto A. Končių labai jaudino ta rašinio vieta, kur buvo visa tai aprašyta: ar skaitytojas teisingai supras, ar nebus sukompromituota Lietuvos tarpukario karininkija. Europietis už galvos susiims: kokia sostinė, kokie karininkai, kad vaikščiodavo su kaliošais.

Diskusija su A. Končiumi tęsėsi jau redakcijoje. Mūsų pozicija vėliau buvo tokia: ne vieno Kauno šaligatviai to meto Europoje buvo mediniai, tad vanduo po lentomis žliugsėdavo ir kituose garbinguose miestuose. Spalvinga detalė - karininkams, norėjusiems apsaugoti uniformą, kartais tekdavo eiti ir su kaliošais. Ji suteikia to meto įvykiams kolorito ir autentiškumo. Mūsų skaitytojai, neatlaidūs menkiausiam netikslumui, vertina autentiškumą... Tą kartą A. Končiaus, regis, neįtikinome, bet atėjęs po kelių dienų sutiko su redakcijos pozicija: jei siekiame autentiškumo, tikrovės lakuoti nereikėtų.

Vis dėlto istorija su kaliošais, kaip ir daugelis kitų panašių dalykų, į mūsų rašinius nepateko, nes A. Končius visais įmanomais būdais priešinosi, kad mūsų rašinių akcentai tektų jo paties asmenybei. Apie tėvą - taip, prašome rašyti, bet ne apie jį, Algirdą, nes jis nesąs joks herojus, tad nenorėtų figūruoti tarp svarbiausių rašinio veikėjų. Mūsų mielas draugas tarsi ištirpdavo savo tėvo paveiksle, o juk jį ir stengėmės kurti iš sūnaus pasakojimų. Ateis laikas tą portretą kurti iš dokumentų, bet mums atrodė labai svarbu užfiksuoti, įtvirtinti autentiškus paties Algirdo prisiminimus ir jo požiūrį.

Jei tektų rasti kelis esminius žodžius, būtinus šiam žmogui apibūdinti, drįsčiau siūlyti štai šiuos: atsakomybė, inteligentiškumas, erudicija, meilė žmogui ir savo tautai. Žinoma, tai pirmi į galvą šovę žodžiai. Matyt, gerai pagalvojus, tikriausiai iškiltų naujų ir daug tikslesnių. Vertino žmogų ne pagal jo politinius ar religinius įsitikinimus, tautybę, bet pagal tai, kaip žmoguje reiškiasi žmogiškumas įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Ko gero, tokios pat buvo ir jo tėvo profesoriaus Igno Končiaus nuostatos, bent jau toks įspūdis susidarė klausantis Algirdo Končiaus pasakojimų. Apskritai joms nebuvo pabaigos, nebent sveikatai pašlijus pasakotojui pristigdavo jėgų.

Bus daugiau

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).