Balandžio 7 d. Vilniuje Genocido aukų muziejuje buvo atidaryta kunigo profesoriaus Alfonso Lipniūno (Lipnicko) 100-osioms gimimo ir 60-osioms mirties metinėms skirta meninių fotografijų paroda. Jos nuotraukų autorius - buvęs Panevėžio katedros klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius. Jį Lietuvos žmonės pažįsta kaip labai aktyvų kun. A. Lipniūno veiklos propaguotoją.

Parodos atidaryme dalyvavo Vokietijos Federacinės Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius dr. Aleksanderis fon Romas (Alexander von Rom) ir Čekijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Petras Voznica (Petr Voznica), Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Gabrielis Žemkalnis, daug visuomenėje žinomų žmonių.  Renginį pradėjo kun. A. Lipniūno sūnėnas inž. Alfonsas Lipnickas. 

Balandžio 8 d. Šv. Jonų bažnyčioje vyko Vilniaus arkivyskupijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos surengta mokslinė konferencija, skirta profesoriaus kunigo A. Lipniūno veiklai prisiminti, veikė ir jam skirta dokumentų bei kitos medžiagos paroda. Konferenciją atidarė ir pranešimą skaitė Lietuvių katalikų mokslo akademijos prezidentas, Telšių vyskupas dr. Jonas Algimantas Boruta SJ, dalyvius pasveikino ir Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus linkėjimus perdavė Prezidento patarėja dr. Irena Vaišvilaitė, pranešimus skaitė vyskupas Juozas Tunaitis, istorikai Sigitas Jegelevičius, Arūnas Bubnys ir kiti.

Balandžio 10 d. toje pačioje bažnyčioje po Šv. Mišių įvyko dar vienas kun. prof. A. Lipniūno minėjimas su menine dalimi.

Šiame rašinyje pasidalysime įspūdžiais iš fotografijų parodos, skirtos šviesios atminties Lietuvos kankiniui prof. kun. A. Lipniūnui paminėti. Prieš tai priminsime, kad šiais metais, vasario 16-ąją, Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvos Respublikai Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi apdovanojo kunigą, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvį A. Lipniūną. Apdovanojimą priėmė kunigo sūnėnas inž. A. Lipnickas. Kunigo-kankinio apdovanojimą amžinai saugoti Panevėžio vyskupijoje jis įteikė vyskupui Jonui Kauneckui.

Kun. Alfonso Lipniūno buvusios studentės Janinos Mačiukaitės-Pleškūnienės 1990 m. nutapytas
ir Šv. Jonų bažnyčiai padovanotas jo portretas

Jo pamokslai telkė lietuvius

Pirmojo bolševikmečio ir karo metų vilniečiams lietuviams nėra reikalo aiškinti, kas buvo Alfonsas Lipniūnas, nes šio kunigo pamokslų lietuviai rinkdavosi klausytis į Šv. Jono bažnyčią (dabar - Šv. Jonų bažnyčia) ir Aušros Vartus, nepriklausomai nuo to, kuriai parapijai priklausė. Ateidavo ne tik katalikai ir ne vien tikintieji. Pamokslininkas sujaudindavo klausytojus, atskleisdamas kontrastą tarp tuometinės gyvenimo realybės ir Kristaus žodžio. Tvirtinama, kad į sakyklą kunigas neretai atsinešdavo Evangeliją ir laikraštį - bolševikinį ar nacistinį. Taigi liūdnąją ir linksmąją naujieną. Kunigo pamokslai žmonėms teikdavo šviesios vilties, nes tai būdavo iš paties gyvenimo reiškinių ir gilaus tikėjimo padarytos išvados - logiškos ir įtikinamos. Taip pat tai buvo ir tautiškumo sklaida tarp paprastų žmonių, kai tautos telkimasis reiškė ir jos išlikimo galimybę.

Didelę reikšmę karo metais buvo įgijęs kun. A. Lipniūno 1941 m. vasarą organizuotas Laisvės fondas, ne tik šelpęs, bet ir siekęs tautinių tikslų, stiprinęs Nepriklausomybės atkūrimo viltis. Per ryšius su parapijų klebonais vargstantys vilniečiai - išvežtųjų šeimos, chroniškieji ligoniai, studentai, sužeistieji kariai - galėdavo gauti maisto produktų ir kitą būtiniausią paramą. Būdamas Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio instituto (dabar - universitetas) kapelionu, kun. A. Lipniūnas telkė studentus ir gimnazistus ateitininkus, dirbo su jaunimu.

Simboliška, kad kun. A. Lipniūnui skirta paroda Genocido aukų muziejuje buvo atidaryta balandžio 7 d., kai Lietuva su visu krikščioniškuoju pasauliu gedėjo dėl Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II mirties. Šventasis Tėvas labai gražiai lietuviškai yra ištaręs kun. A. Lipniūno vardą 2000 m. gegužės 7 d., kai Vatikane vardijo Lietuvos kankinius, kurių Martirologijos sąraše užregistruota 114.

Parodos fotografijų autorius monsinjoras Juozapas Antanavičius ir Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius dr. Aleksanderis von Romas

Visoms valdžioms buvo neparanki asmenybė

Likimo apdovanotas ne pačia įspūdingiausia išvaizda - mažas, su akiniais, ne kažin kokios sveikatos, tačiau daugelį jį pažinojusiųjų ir šiaip tik iš bažnyčios sakyklos girdėjusiųjų jis žavėjo savo nepaprasta iškalba, erudicija ir didžios dvasios jėga. Gyvenęs labai sudėtingais istoriniais laikais, kai žlugo valstybės ir žuvo milijonai žmonių, šis trapios išvaizdos kunigas sugebėjo ne tik pats niekada neprarasti sveikos nuovokos, gyvenimiškos tikrovės suvokimo, bet ir kitiems žadino viltį, tikėjimą, teikė jėgų, kai žmonėms to labiausiai reikėjo.

Kliovėsi ne vien žodžiu, bet ir atliko žmonėms labai reikalingus konkrečius darbus. Didis buvo savo kasdieniais darbais, už kuriuos nelaukė ypatingos padėkos ir pripažinimo, nes visą gyvenimą dirbo ne sau. Per 40 likimo jam atseikėtų gyvenimo metų patyrė ne vieną įvairių valdžių areštą ir sankcijas, bet tai jo nuostatų nepakeitė, neprivertė atsisakyti principų. Nei autokratinė Antano Smetonos valdžia, nei bolševikmetis, nei Vokietijos nacių režimas kunigo A. Lipniūno neprivertė atsisakyti tiesos žodžio. Norint išlikti ištikimu savo tikėjimui ir kunigo priedermei, reikėjo didžiulės drąsos ir tikėjimo savo teisumu.

Ko gero, jis buvo visoms valdžioms labai neparanki asmenybė.

Iš prigimties ganytojas ir visuomenininkas

A. Lipniūnas (Lipnickas) gimė 1905 m. kovo 12 d. Talkonių kaime, Pumpėnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją, 1930 m. - Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, o 1932 m. ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą.

Buvo paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo direktoriumi. Reikia pasakyti, kad tokios pareigybės Panevėžio vyskupijoje nebuvo, bet ją įsteigė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, žinodamas A. Lipniūno sugebėjimus ir darbo su jaunimu pomėgį. Kas dieną pėsčiomis, dviračiu arba vežimu kun. A. Lipniūnas vykdavo į susitikimus su jaunimu, jautė, kad tokia veikla prasminga, nes savo tikslu laikė užduotį rengti Lietuvai valstybininkus idealistus.

A. Smetonos valdžiai uždarius Ateities ir kitas katalikiškojo jaunimo organizacijas, A. Lipniūnas su tokia prievarta nesusitaikė ir toliau dirbo su jaunimu. Jo pamokslai, paskaitos ir pašnekesiai darė didelę įtaką jaunimo sąjūdžiams, ateitininkų, pavasarininkų, angelaičių ir kitų veiklai. Mokyklose ateitininkai, negalėdami veikti viešai, organizuojami A. Lipniūno itin aktyviai veikė pogrindyje. A. Lipniūnas nuosekliai ir drąsiai gynė katalikiškuosius principus. Žmonėms didžiulį įspūdį darė jauno kunigo pamokslai, bet valdžiai jo kalbos labai nepatiko. Ar galėjo patikti, jei 1930 m. lapkričio 9 d. pamoksle jis pareiškė: Miglotos mūsų dienų valdovų pažiūros. Arba: Kas dedasi su dorove? Visur bloga… Valdžia silpnina. Kritikavo valdžią, kad toji Utenos, Plungės, Vilkaviškio mokykloms ėmė nebeskirti pašalpų, o baigdamas pamokslą, dar ir paskatino savo klausytojus: Kur tik sutiksite valdžios atstovus, sakykite, kad nebegerai dedasi Lietuvoje…

Ne kartą ir ne du kunigą A. Lipniūną po pamokslų policija palydėdavo ne į namus, bet į nuovadą. Tiesos žodis jokiai valdžiai nepatinka, nepatikdavo ir anuometinei. 1931 m. Linkuvos teisėjas A. Lipniūnui iškėlė bylą, mat kunigas Linkuvos bažnyčioje (1930 m. gruodžio 8 d.) per pamokslą sakęs: platinasi paleistuvystė, ir vyriausybė ją palaikanti. Jis faktais įrodydavo, ką valdžia daranti ne taip. Pirmą kartą Lietuvos teismų praktikoje kunigui buvo pritaikytas Baudžiamojo Statuto 263 I straipsnis už platinimą viešoje vietoje pramanytų žinių, kad tuo pakenktų vyriausybės veikimui. Šis teismas prieš kunigą susilaukė ir tam tikro tarptautinio atgarsio.

A. Lipniūnas baustas namų areštu, jam būdavo draudžiama išvykti iš Panevėžio. Kunigui skirtas pinigines baudas apmokėdavo didžiausias jo užtarėjas vyskupas K. Paltarokas. Išliko net 34 baudų protokolai. Nepaisydamas tardymų ir baudų, kun. A. Lipniūnas viešai ir karštai gindavo katalikiškosios veiklos principus.

Iš prancūzų kalbos A. Lipniūnas išvertė keletą grožinės literatūros knygelių. 1932 m. keliavo po Vakarų Europą, parašė knygą Penkių valstybių sostinėse (1933 m., 288 p.). 1933 m. apsilankęs JAV ir Kanadoje, parašė antrą knygą Naujasis pasaulis, bet cenzūra jos nepraleido, tad ir skaitytojų knyga nepasiekė (išspausdinti du pirmieji lankai). Mat A. Lipniūnas piktinosi fašistuojančios Vokietijos įvykiais, rudamarškinių degintoms knygomis, o tuometinė Lietuvos valdžia nenorėjo aštrinti santykių su nacistine Vokietija, tad neleido spausdinti ir tokios kunigo knygos.

A. Lipniūno nesužavėjo ir JAV politinė sistema. Jis matė pasiligojusią Ameriką, nepraleisdavo progos paleisti kritikos strėlę amerikietiškosios demokratijos pusėn.

Vyskupas K. Paltarokas laiške (1935 m. gruodžio 15 d.) A. Lipniūnui rašė: Tik žiūrėk, nepersidirbk. Paliegėlių turiu gana daug kunigų. Man senatvėje reikia kunigų milžinų.

Iš prigimties buvo visuomenininkas, geras oratorius, eruditas, mokėjo rusų, vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų, lotynų, hebrajų kalbas. Dievo per prievartą niekam nebruko, bet gyvenime buvo aktyvus, skelbė lygybės, brolybės, laisvės idėjas, kurios atitiko jo socialines pažiūras.

Kad Lietuvos jaunimas nesiduotų nuperkamas

1935-1937 m. Prancūzijoje, Lilio universitete, studijavo sociologiją, 1937-1939 m. studijavo Paryžiaus katalikų institute. Baigęs studijas ir įgijęs teologijos licenciato laipsnį, 1939 m. paskirtas dirbti Panevėžio pedagoginio instituto lektoriumi, tais pačiais metais institutą perkėlus į atgautąjį Vilnių, tas pareigas ėjo ir čia, Aušros Vartuose kasdien laikydavo mišias. 1940 m. A. Lipniūnui suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 1942 m. Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją, taip pat buvo ir Vilniaus universiteto kapelionu.

Rašinio pradžioje priminėme, kokius drąsius tautiškus ir viltį teikiančius pamokslus sakydavo kun. A. Lipnickas Šv. Jono bažnyčioje ir Aušros Vartų koplyčioje. Autoritarinio A. Smetonos režimo metu kun. A. Lipniūnas gynė katalikiškuosius principus, o užgriuvus okupacijoms, su tokiu pat įkarščiu kovojo už lietuviškąjį tautinį orumą. Atkūrė slaptą moksleivių ir studentų veiklą. Kunigo įtaka jaunimui buvo labai didelė ir paveiki. Nedvejojo kunigas ir tada, kai naciai ėmė mobilizuoti Lietuvos jaunimą į pradėtus kurti SS dalinius. 1943 m. kovą Šv. Jono bažnyčioje per sekmadieninį pamokslą A. Lipniūnas drąsiai išdrožė: Iki šiol Lietuvos jaunimo niekas nenupirko. Nei už tabaką, nei už degtinę. Nenupirks jo ir dabar! Tai buvo kunigo raginimas Lietuvos jaunimui nepasiduoti provokacijai - nestoti į norėtą organizuoti lietuvių esesininkų legioną. Lietuva vienintelė iš nacistinės Vokietijos okupuotų valstybių neturėjo SS savo karinių dalinių. Kun. A. Lipniūno nuopelnas, kad tauta telkėsi apie savo inteligentiją, labai aiškiai ir ryžtingai pasisakiusią prieš SS lietuviškojo dalinio kūrimą. Jis buvo vienas tų kunigų, kurie iš sakyklos ir kituose lietuvių susibūrimuose drąsiai bei principingai sakė tik tai, kuo patys šventai tikėjo.

Už tiesos žodį sumokėjo brangiausią kainą. 1943 m. kovo 17 d. vokiečių nacistų buvo suimtas ir kartu su kitais 46 lietuvių inteligentais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą (dabar - Lenkijos teritorijoje). Ten kalėjo dvejus metus, buvo vienas iš nedaugelio kunigų, atgaivinusių slaptą Šv. Mišių laikymą stovykloje, teikė žmonėms viltį net ir nežmoniškiausiomis sąlygomis.

Prisilietė prie erelio sparnų

Man teko prisiliesti prie erelio sparnų, - atidarant kun. A. Lipniūnui skirtą parodą Genocido aukų muziejuje kalbėjo buvęs Panevėžio katedros klebonas monsinjoras J. Antanavičius, - tačiau tie sparnai buvo sulaužyti, suniokoti. Pats J. Antanavičius tvirtina tada jautęsis mažesnis už žvirblį, bet patyrė didžiulę laimę - prisilietė prie erelio sparnų.

Ko gero, ne visi pritars monsinjoro ketinimui save lyginti su mažu žvirbliu, nes jį žinome kaip labai aktyvų kun. A. Lipniūno veiklos propaguotoją, atminimo garsintoją ir už Lietuvos ribų, daug nuveikusį, kad ši tragiško likimo asmenybė liktų gyva tautos ir pasaulio atmintyje. O palyginimą - erelio su žvirbliu - suvokiame kaip lakią metaforą, vaizdžiai parodančią didį kun. A. Lipniūno asmenybės žavesį ir vertę, kuri jau nepavaldi laiko tėkmei.

Tada, 1955 m. pavasarį, J. Antanavičius buvo dar tik jaunas kunigas. Tas pats Panevėžio vyskupas K. Paltarokas, tarpukariu šventinęs kunigą A. Lipnicką, būsimąjį Lipniūną, nusivedė J. Antanavičių po gluosniu Panevėžio katedros šventoriuje ir pasakė visam gyvenimui į širdį įstrigusius žodžius: Aš senas, greitai mirsiu. Tu jaunas, atsimink: kai tik bus galimybė, turi būti parvežtas kun. Alfonsas Lipniūnas ir palaidotas štai po šiuo gluosniu. Tegul gluosnis jo verkia…

Vyskupas K. Paltarokas įgaliojo J. Antanavičių visam gyvenimui, ir jis šį nurodymą įvykdė. Kai tik šiek tiek prasivėrė imperijos sienos, grupė žmonių iš Lietuvos susiruošė vykdyti vyskupo ir tautos valios. Buvo 1989-ųjų rudens pradžia. Dar gyva buvo 80 metų kun. A. Lipniūno sesuo Apolonija Jankevičienė, taip pat išsirengė kunigo sūnėnai. Buvo žinoma, kad A. Lipniūnas palaidotas kašubų žemėje, Pucko miestelio kapinėse, greta kito Štuthofo stovyklos kalinio chemijos inžinieriaus Antano Šapalo, VDU studentų ateitininkų korporacijos valdybos pirmininko, taip pat kankinio, prieniškio, buvusio Žiburio gimnazijos gimnazisto. Ieškota A. Šapalo artimųjų, bet nerasta, gal jų Lietuvoje ir nebuvo, tad iš Prienų buvo pasikviesti Sąjūdžio žmonės. Bendromis pajėgomis norėta į Tėvynę parvežti palaikus šių dviejų asmenų, mirusių beveik tuo pačiu metu ir kone kartu palaidotų.

Ąžuolas nenorėjo atiduoti kunigo palaikų

Tai įsimintina istorija. Kun. J. Antanavičius su kitais lietuviais vyko į Lenkiją parvežti dviejų asmenų palaikų, turėdamas tik 100 JAV dolerių. Gdanske susitiko su Sovietų Sąjungos generaliniu konsulu. Kai šis išgirdo, kad su tokiais menkais pinigais norima į Lietuvą pargabenti palaikus, net supyko: Ką jūs juokus krečiate! Norint iškasti ir parvežti palaikus, reikia mažiausiai 6-7 tūkst. rublių.

Vis dėlto tokiam žingsniui ryžęsi lietuviai tikėjo ne tarybiniais rubliais, o visai kitais dalykais. Ir neapsiriko, jiems pasisekė - lenkai padėjo  parvežti į Lietuvą kun. A. Lipniūno ir inž. A. Šapalo palaikus. Lietuvius globojo Pucko klebonas prelatas Janas Felskis (Jan Felski), taip pat ir vietinės vienuolės seserys elzbietietės. Jiems visiems kun. J. Antanavičius jaučia didžiulį dėkingumą. Klebonas J. Felskis iš metrikų knygos išrašė A. Lipniūno ir A. Šapalo mirties liudijimus, padėjo gauti sanitarinės inspekcijos leidimus, pakvietė darbininkus paminklui nukelti.

Atkasus kapą, kun. J. Antanavičius savo rankomis surinko visus kun. A. Lipniūno kaulelius. Kaip retas kuris jautėsi prisilietęs ir prie šio nepaprasto žmogaus likimo.Tą dieną Pucke vyko rekolekcijos, prie atkasamų kun. A. Lipniūno ir inž. A. Šapalo palaikų atėjo lenkų kunigai, susirinko ir daugiau vietos žmonių. Jie matė, kaip Panevėžio katedros klebonas, atsiklaupęs ant kelių, rankioja ir atsargiai į vieną vietą deda savo tautiečio lietuvių kunigo kankinio kaulelius. Šalia kapo augančio ąžuolo šaknys buvo apsivijusios ir net peraugusios per kaukolę, tad J. Antanavičiui tai atrodė simboliška; jis atsargiai išvadavo kaulelius iš ąžuolo globos.

Visa tai stebėjusios lenkų seserys vienuolės vėliau pasakė: Jūs mūsų kunigams pamokslą pasakėte… Tačiau tuo metu J. Antanavičius prisipažįsta galvojęs labai praktiškai: niekas kitas taip kruopščiai kaulelių nesurinks, todėl niekam ir nepatikėjo to darbo.

Kape rado ir grandinėlę. Tai ta pati grandinėlė su kryželiu, kurią mirusiam kunigui A. Lipniūnui ant kaklo užkabino seserys vienuolės. Kryželis sunyko, liko tik dulkių žiupsnelis, o grandinėlė išliko. Vadinasi, tikrai A. Lipniūno kaulelius vežėsi į Lietuvą perlaidoti.

Dabar jau gluosnis saugo kunigo ramybę

Vežė cinkuotuose karstuose. Vilniuje buvo iškilmingai sutikti. Tą dieną arkikatedroje buvo pasirengta pagerbti gen. Joną Juodišių, bet iš Sibiro taip ir nesugebėta atvežti jo palaikų; jų nepavyko rasti. Teko pasitenkinti tik dėžute su žemėmis iš tos vietos, kur turėjo būti palaidotas generolas. Karstai su kun. A. Lipniūno ir A. Šapalo palaikais buvo įnešti į Vilniaus arkikatedrą, kartu ir generolo J. Juodišiaus palaikus simbolizuojanti dėžutė su Sibiro žeme, kur palaidotas Lietuvos sūnus. Įžanginį pamokslą sakė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, taip pat kun. A. Lipniūno palaikus atvežęs kun. J. Antanavičius.

Arkikatedra pilna žmonių - argi nėra geriausias įrodymas, kad kun. A. Lipniūno vardas tautoje tebėra gyvas.

Kitą rytą gausiai lyjant kun. A. Lipniūno palaikai išvežti į Panevėžį, o inž. A. Šapalo - į Prienus.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje perlaidojant kun. A. Lipniūno palaikus buvo lietuvių iš daugelio šalių, vadovavo kardinolas Vincentas Sladkevičius MIC ir tuometinis Vatikano pronuncijus Olandijoje, dabartinis Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dalyvavo arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kun. A. Lipniūno portreto autorė Julija Šalkauskienė, garsus lietuvių poetas lyrikas iš JAV Leonardas Andriekus. Buvo daugybė žmonių iš įvairių šalių. Savo konfratrą pagerbė daugiau kaip 100 kunigų.

Kun. A. Lipniūno palaikai 1989 m. rugsėjo 12 d. visiems laikams atgulė po gluosniu katedros šventoriuje, kur jam vietą ir buvo parinkęs vyskupas K. Paltarokas.

Iš portreto žvelgia tarsi gyvas

Parodoje visų dėmesį patraukė kun. A. Lipniūno portretas. Jį nutapė Julija Šalkauskienė, filosofo Stasio Šalkauskio žmona ir vyskupo K. Paltaroko dukterėčia. Tai štai šį A. Lipniūno portretą kun. J. Antanavičiui padovanojo J. Šalkauskienė. Šis paprašė portretą užrašyti Panevėžio katedrai, mat pats kunigas nesijautė esąs amžinas, o portreto vieta - katedroje.

Parodoje kabėjo vykusiai padaryta paveikslo kopija. Dar pridursime, kad parodos atidaryme dalyvavo ir dr. Mudis Šalkauskas, Stasio ir Julijos Šalkauskių sūnus.

Kun. J. Antanavičiaus nuotraukos pažadino daugelio žmonių atmintį ir prisiminimus. Tam ir skirta paroda. Vienoje nuotraukoje matome kun. A. Lipniūno tėvus. Biržiečių jaunimas, važiuodamas į Panevėžį, kur buvo laidojami kunigo palaikai, buvo sustojęs A. Lipniūno tėviškėje, nufotografavo.

Eksponuojamos įvairios publikacijos, paveikslėliai, kuriuos kun. A. Lipniūnas siųsdavo į namus mamai, tėveliui ir broliui. Paskaičius užrašus matyti, kokį švelnumą savo namams ir artimiesiems jautė A. Lipniūnas. Dažname laiške artimiesiems linki Dievo palaimos.

Eksponuojamas tuometinio Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio laiškas į Štuthofo lagerį kun. A. Lipniūnui. Rašo vokiškai, nes tokia nacistų nustatyta tvarka. Vienas būsimasis kankinys rašo kitam kankiniui svetima kalba.

Yra A. Lipniūno studijų Lilyje ir Paryžiuje studijų knygelių nuotraukų. Brangiausia relikvija - tai seselių kazimieriečių padaryta dėžutė, apsiūta atvirukais. Dėžutėje yra ir Pažaislio Dievo Motinos paveikslėlis. Eksponuojami žiedas ir kryželis, pasak kun. J. Antanavičiaus, lageryje buvo kalinių identifikavimo ženklai. Juos padarydavo patys kaliniai, žmogui mirus įdėdavo su laidojamuoju. Yra ir skydelis, ant kurio yra A. Lipniūno numeris, pavardė. Tą skydelį A. Lipniūnas dovanojo Pucko gyventojai Uršulei Jankovskai, kuri priėmė susirgusį ir jėgų netekusį kunigą, apgyvendino savo bute.

Mirus U. Jankovskai, tą dėžutę su keliais kun. A. Lipniūno daikteliais, paskutiniais autentiškais jo buvimo žemėje liudytojais, išsaugojo U. Jankovskos duktė Eleonora Jankovska-Hofman. Tai būtiniausi kun. A. Lipniūno reikmenys: du rašikliai - pieštukas ir parkeris, dvejos šukos, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės su peiliukais. Tarp A. Lipniūno ‘brangenybių˙ yra ir kryželis su lagerininko numeriu. Įrėžta 21332. A. L. ir data, kada kunigas buvo areštuotas.

Net ir lageryje kun. A. Lipniūnas visada buvo užsiėmęs. Dažnai jį galėjai matyti su knyga ar užrašais. Slaptai laikydavo katalikams Šv. Mišias. Apaštalavimo darbą dirbo ne vien tarp lietuvių, bet ir tarp kitų tautų nelaimingųjų. Regis, buvo vienišas, užsisklendęs, jam gal ne taip paprasta buvo rasti draugų.

Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjo 28 tautų žmonės. Su 8 tautų atstovais A. Lipniūnas bendravo, šelpė, guodė, tarp jų yra 3 čekų, 3 vokiečių, 17 lenkų, 13 latvių, taip pat danų, prancūzų, žydų pavardės. Per šešerius metus Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo sunaikinti 90 tūkst. kalinių. Dar apie 50 tūkstančių buvo likę stovykloje ir jų laukė tas pats likimas.

Stovykloje A. Lipniūnas susidraugavo su čekų rašytoju Janu Tymlisu, evangelikų kunigu, matyt, giminingos sielos žmogumi.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).