Minint Knygnešio dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas šios bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro  Nacionalinės spaudos retrospektyviosios bibliografijos skyriaus darbuotojų parengtas veikalas Lietuviškieji slapyvardžiai: lietuviškos spaudos iki 1990 m. slapyvardžių sąvadas. Tai didžiausias Nacionalinės bibliotekos leidinys - labai solidus dvitomis, turintis didelę išliekamąją vertę. Jo išleidimas buvo įtrauktas į Valstybinę lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo jubiliejinę programą.

Pristatydama veikalą, šio minėjimo komisijos narė, LNB Bibliografijos ir knygotyros centro direktorė dr. Regina Varnienė pasidžiaugė sėkmingu  komisijos numatytos programos įvykdymu. Jubiliejaus proga įvairių institucijų išleisti darbai suaktualino Lietuvos kultūros paveldą, kuris, įsitraukus į bendrą Europos Sąjungos kultūros ir informacijos erdvę, įgavo didesnę prasmę. Nors, viena vertus, įgijome daug didesnių informacijos panaudojimo galimybių, padidėjo kultūrų sąveikos perspektyvos, bet, antra vertus, kilo nauja grėsmė - tautos identiteto išsaugojimo problema. Neatsitiktinai Europos Sąjungos mokslinių tyrimų Informacinės visuomenės technologijų penktojoje programoje tiek daug vietos skirta Europos Sąjungos šalių kultūros politikos aspektams nagrinėti. Naujas požiūris į kultūros paveldą lėmė, kad Komisijos darbas buvo pratęstas ir nukreiptas itin aktualia - lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo - kryptimi. Anot dr. R. Varnienės, ši veikla mus praturtins ir naujais, reikšmingais projektais, kurie prisidės prie lituanistinių tradicijų ir Lietuvos kultūros paveldo puoselėjimo.

Dr. Jonas Mačiulis

Neabejotinai vienas iš labai svarbių tautos dvasinės kultūros paveldo  aktualinimo būdų yra praėjusių amžių lietuviškos spaudos bibliografavimo intensyvinimas ir tobulinimas. Slapyvardžių aiškinimas yra neatsiejama ir būtina analizinio bibliografinio darbo dalis. Tai svarbu ne tik informacijos prasme, bet ir istoriniu, politiniu, socialiniu ir etiniu požiūriu, tautos psichologijos tyrimo aspektu.

1992 m., vadovaujant dr. R. Varnienei, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras ėmėsi projekto Lietuviškieji slapyvardžiai: jų rinkimas, aiškinimas, klasifikavimas, aprašymas bei sąvado parengimas ir išleidimas. 1992-2003 m. buvo parengta kompiuterinė slapyvardžių duomenų bazė, aprėpusi iki šiol išaiškintus lietuviškuosius slapyvardžius, vartotus spaudoje nuo lietuviškosios raštijos pradžios iki 2000 metų. Bazėje taip pat rado vietos Lietuvoje leistoje kitakalbėje spaudoje vartoti slapyvardžiai. Aprašant slapyvardžius, pateikiamos juos vartojusių autorių pavardės ir vardai, jų gyvenimo metai, leidiniai, kuriuose pasirašinėta slapyvardžiais, bei šaltiniai, iš kurių paimti duomenys.

Bazės pagrindu buvo išleisti 5 stambūs Medžiagos lietuviškųjų slapyvardžių sąvadui sąsiuviniai. Slapyvardžių duomenų bazę ir minėtus sąsiuvinius parengė doc. dr. Jonas Mačiulis. Atskirais darbo etapais jam talkino doc. Žiedūnė Zaveckienė, bibliografė Bronės Valickienė ir kiti BKC darbuotojai.

Rengiant Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą, naudotasi žymiausių šios srities tyrinėtojų - Vaclovo Biržiškos, Antano Ulpio, Rapolo Mackonio, Aleksandro Žirgulio, Pelikso Bugailiškio, Edvardo Viskantos, Marijos Urbšienės, Juliaus Būtėno, Jono Bulotos, Dalios Gargasaitės, Marijonos  Čilvinaitės ir kitų darbais. Nuoširdūs šio darbo talkininkai ir patarėjai buvo profesoriai Domas Kaunas, Osvaldas Janonis, Leonas Gudaitis, Arnoldas Piročkinas, Vytautas Vanagas, doc. Bronius Raguotis, literatūrologas Viktoras Alekna, bibliografai Irena Bartašienė, Albinas Degutis, Audronė Matijošienė ir kiti.

Dvitomį Lietuviškieji slapyvardžiai sudarė ir parengė J. Mačiulis, jį redagavo BKC Nacionalinės spaudos retrospektyviosios bibliografijos skyriaus vedėja Virginija Savickienė, apipavidalino dailininkė Elona Marija Ložytė.

Leidinyje atspausdinti du įžanginiai straipsniai: prof. Antano Tylos Lietuviškos spaudos uždraudimas ir jo panaikinimas, taip pat Jono Mačiulio Lietuviškieji slapyvardžiai, jų ypatybės ir egzistavimo priežastys. Straipsniai parodo, kad būtent spaudos draudimo metu dėl socialinių ir politinių priežasčių slapyvardžiai tapo neatsiejamu lietuviškosios spaudos atributu.

Leidinio Lietuviškieji slapyvardžiai I tome apibūdinta 8190 slapyvardžiais pasirašinėjusių autorių ir išvardijami jų slapyvardžai. II tome pateikta 30 950 įrašų slapyvardžių, kuriais autoriai pasirašinėjo nuo lietuviškosios raštijos pradžios iki 1990 m., t. y. iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Suvokdami, koks tai reikšmingas leidinys, kuris ne vieną dešimtį metų bus naudingas bibliografams, lietuvių kultūros istorijos, socialinės  psichologijos tyrinėtojams, spaudos darbuotojams ir visiems, kurie domisi savo tautos istorija bei kultūra, kalbiname leidinio sudarytoją  doc. dr. J. Mačiulį.

Ar visi slapukai linkę atsiskleisti

Gerbiamasis daktare, autoriai pasirašinėjo savo knygas ir straipsnius slapyvardžiais, svetimomis pavardėmis, nenorėdami, kad jų vardai iškiltų į viešumą. Tačiau tyrinėtojai, mėgindami išaiškinti tuos slapyvardžius ir juos garsindami, pažeidžia tą autorių valią. Ar ne taip?

Tokio paradokso iš tiesų esama. Tačiau kažkodėl nuo senų laikų iki šių dienų autoriai, nori, kad jų slapyvardis būtų sužinotas. Tuo metu, kai rašoma,  tokio siekio, žinoma, nėra, tačiau laikas bėga, ir žmogui kyla natūralus noras parodyti savo indėlį į tam tikrus gyvenimo įvykius, procesus.

Veikia ir  materialūs dalykai, kad ir pensija. Tarpukario Lietuvoje nemažai žmonių norėjo gauti knygnešio pensiją, todėl atitinkamai įstaigai  pateikdavo savo slapyvardžius spaudos draudimo laikais. Pokario metais prieškario pogrindinės komunistinės spaudos dalyviai stengėsi surašyti, kada ir kokioje spaudoje dalyvavo, kokiais slapyvardžiais pasirašinėjo. Tas pats atsitinka ir mūsų dienomis. Rezistencinės spaudos dalyviai šiandien mielai atskleidžia savo dalyvavimą joje.

Žinoma, kalbant apie slapyvardžio paviešinimą, nereikėtų įžvelgti vien materialių interesų. Kaip jau sakiau, laikui bėgant, žmogus pradeda mąstyti apie savo įnašą į kultūrą, politiką, visuomeninį gyvenimą. Savaime suprantama, jis suinteresuotas būti žinomas, nori būti atskleistas, įvertintas.

Veikia ir bendresni dalykai. Ne vienas autorius, aktyviau reiškęsis spaudoje, supranta slapyvardžio identifikavimo kultūrinę, mokslinę reikšmę , todėl nelaukia, kol kas nors įmins jo slapyvardžio mįslę, pats ją atsleidžia.

Ar viskas taip vienareikšmiška ir ar  visus ‘slapukus˙ galima mauti ant vieno kurpaliaus?

Žinoma, ne. Yra įvairių ir slapyvardžių vartojimo, ir nenoro, kad slapyvardis būtų paviešintas, priežasčių.

Grįždamas prie man užduoto klausimo apie slapyvardžių atskleidimą, jaučiu, kad jo potekstėje slypi klausimas, ar skelbdami slapyvardžius bei nurodydami jų autorius nenusižengiame etikai. Manau, kad kelti tokį klausimą galima tik turint omenyje dar gyvus autorius, rašiusius slapyvardžiais netolimoje praeityje. Tačiau pažymėtina, kad dauguma ir šių autorių slapyvardžių jau buvo spaudoje (atsiminimuose, žinynuose, bibliografinėse rodyklėse ir kt.) paminėta. O ir pirmąkart  sąvade minimų slapyvardžių autoriai neturi ko slėpti. Jie rašė apie kultūrą, ūkį, įvairius gyvenimo įvykius, kėlė aktualias savo laiko problemas. Slapyvardžių jie griebėsi susiklosčius aplinkybėms, kurias, manau, dar aptarsime. Žinoma, yra ir nenorinčiųjų, kad jų slapyvardžiai būtų atskleisti. Dažniausiai dėl to, kad juo žmogus ir toliau tebepasirašinėja.

Leisti Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą mus skatino vienintelis interesas - mokslinis. Bibliografija ne vien fiksuoja išleistus veikalus ir leidinius, ne tik aprašo periodinėje spaudoje išspausdintus straipsnius, bet stengiasi atskleisti ir jų autorius, prisidengusius slapyvardžiais. Mat istorija neveikia anonimiškai, ją kuria žmonės. Slapyvardžių atskleidimas padeda konkrečiau išryškinti vienos ar kitos asmenybės, politinio ar kultūros veikėjo vaidmenį vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu. Slapyvardžių identifikavimas padeda geriau suprasti, kaip amžininkai vertino savo laiko visuomeninius ir kultūros reiškinius. Pavyzdžiui, viena parašyti, kad kažkoks autorius, prisidengęs slapyvardžiu Figaro, entuziastingai ar skeptiškai atsiliepė apie kokį nors teatro reiškinį, kita - kad taip rašė žinomas režisierius Borisas Dauguvietis.

Kartais slapyvardžio atskleidimas virsta savotišku detektyvu, besitęsiančiu ištisus dešimtmečius. Tokia buvo Keturakio, parašiusio labai pagarsėjusią komediją Amerika pirtyje, byla. Kas tas Keturakis - Antanas Vilkutaitis ar jo brolis Juozas Vilkutaitis? Sprendžiant šią bylą, daug buvo sulaužyta iečių.

Kaip identifikuojami slapyvardžiai? Gal atskleistumėte kai kurias, kaip dabar kartais sakoma, savo darbo technologijas?

Sąvado sudarytojo ‘technologija˙ paprasta. Jis iš esmės rėmėsi šaltiniais, kuriuose slapyvardis jau buvo identifikuotas. Tai, pirma, monografijos, straipsniai, bibliografijos, atsiminimai, antra, archyvai ir rankraštynai, trečia, žmonių liudijimai. Reikėjo tik sugretinti įvairius šaltinius, palyginti, patikrinti, jei šaltinių duomenys nesutapo. Štai tada pravertė ir sudėtingesnės ‘technologijos˙ arba, paprasčiau tariant, slapyvardžių aiškinimo būdai, kuriais naudojasi visi susiduriantys su slapyvardžiais. Pavyzdžiui, žymesnių žmonių slapyvardžius galima nustatyti pagal stilių, kitų - pagal vietoves, apie kurias rašinyje kalbama. Autorystę galima nuspėti ir pagal rašinio tematiką, nes, pavyzdžiui, kairiųjų pažiūrų asmuo vargu ar galėjo rašyti į priešingos ideologijos spaudinius, ir atvirkščiai. Tiesa, buvo Lietuvos istorijoje laikotarpių, kai persipindavo skirtingiausių ideologinių pažiūrų žmonių interesai. Toks, pavyzdžiui, buvo lietuviškosios spaudos atgavimo laikotarpis, nes dauguma šviesesnių žmonių  tuo metu turėjo vieną tikslą - atgauti lietuvišką spaudą.

Visi slapyvardžių identifikavimo būdai, prie kurių reiktų priskirti ir intuiciją, naudingi ir reikalingi, tačiau atskirai nepadės pasiekti rezultatų. Tik visų būdų sintezė suteikia visišką patikimumą. Antai Lietuviškųjų slapyvardžių medžiagos 2-ame sąsiuvinyje, remdamiesi išeivijos istoriko Povilo Reklaičio spėjimu, knygelę Beiträge zur ältesten Geschichte des Memellandes und Preussisch-Litauens, pasirašytą vardažodžiu Franz-Constantin von Karp, su klaustuku esame priskyrę akademikui Povilui Pakarkliui. Istorikas A. Hermanas (A. Hermann) žurnalo Lituanica 1990 m. 2-ame numeryje F.-C. von Karpą laiko tikra pavarde. Šios nuomonės yra ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos autoriai. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Prano Karpio 1944 m. lapkričio mėn. 10 d. pareiškimas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui, kuriame išvardijami jo publikuoti darbai, tarp jų ir čia minimas. Šis dokumentas iš dalies patvirtina mokslininkų spėjimus. Tačiau nors vardažodis Franz-Constantin von  Karp iš esmės yra tikros pavardės transkripcija į vokiečių kalbą, vis dėlto jis laikytinas slapyvardžiu, nes yra gerokai pakeistas. Slapyvardžiu jį laiko ir pats autorius. Reikia tikėtis, kad ateityje bus surinkta daugiau žinių apie Praną Karpį, parašiusį, beje, ir daugiau istorinio turinio darbų.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Tik prisijungę skaitytojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisijungti (pirmame puslapyje).